М. Волошин. В вагоне

(Май 1901, в поезде между Парижем и Тулузой)


Vagone

Velei kelione. Ir magiskos jegos
Persmelke visa mane:
Trinksmas ir sviesos, nesikai pribega,

Reksmas, svilpynes, skuba...

Velei vagonai blankiam apsvietime,
Demes seseliu blandziu
Zmones palinke nurimo
Miegu saldziu.
Amzinas, lygus,
Bekrastis,
Vienodas
Tas ratbildys.
Nunese minti
bedugnes aruodan
Lyg pro miegus kuzdesys...
Darbas...butis...
Kazkur, kazkas
Amziu
Braska.
Ti-ta...tu-tis...
Visad kazka
Snaudzianciai minciai
Sakys.
Taip ausyse vis kalene sita:
Ti-ta-ta...ta-ta-ta...ta-ta-ta...
ti-ta-ta...

Pinasi mintys su vejo dejonemis,
O traukinys vis pralenkti jas uoliasi…


Rodos, vaziuoju i Rusijas…
Tukstanciai varstu pirma.
Ziojas nakties tamsuma.
Stotys laukymeje… Ugnys ju -
Akys pavargusios, ruskanos
Kuzda: ?Eime...“
Baime? Nelaime? Mintis? Arba kas gi tai?
Nauja – artyn ir tolyn senuma.
Tas – atgyventa. Taure islenkta...
Ti-ta-ta...ta-ta-ta...ta-ta-ta...
ti-ta-ta...

Velgi vaidenasi stepe beribe...
Bilda stepe traukinys.
Viesule skundш graudziu
amzina girdis daina.
Sienas vagonu slidziu
Plaks dargana.
Viskas su priedainiu siuo ir pasibaigia,
Juo ir prasideda vel,
Ir nesibaigianciai skamba todel:
Ti-ta-ta...ta-ta-ta...ta-ta-ta...
ti-ta-ta...

As keliauninku
Keliaudamas amzinu
Metu metus kelyje,
Amziais viliuosi,
Tikedamas laime as,
Bet tik audroje alsuoja
Tos darganos naktyje
Rusijos toliai.
Mintys su vejo dejonemis pinasi,
Ratai vienodan pabaldan kabinasi.
Ir neviltinga dainele sita:
Ti-ta-ta...ta-ta-ta...ta-ta-ta...
ti-ta-ta...